„Aš noriu būt toks kaip Tu“, - giedojo jaunimas vienoje Vilniaus bažnyčioje, ir nors į tokias vietas einame kiek kitais tikslais, mintys šiam tekstui susidėliojo būtent tada.

Gegužės mėnesio viduryje grupė Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro mokinių ir juos lydinčių mokytojų bei mokytojų padėjėjų lankėsi kaimyninėje Lenkijoje, kur buvo svetingai priimti partnerių iš Švietimo ir mokymo centro Barycz mieste. Draugystė šiuos centrus suveda jau ne pirmą kartą. Praėjusių metų rudenį svečių delegacija iš Lenkijos lankėsi mūsų mokykloje.

Kuo svarbūs tokie vizitai?

Kelionės yra viena iš veiklų, kuri praturtina mūsų gyvenimą, suteikia naujų įspūdžių ir patirčių. Deja, ne visi gali mėgautis šiuo malonumu vienodai. Negalią turintiems žmonėms kelionės gali būti iššūkis dėl fizinių ar psichologinių barjerų, prieigos stokos ir kitų socialinių bei specialiųjų ugdymo(si) poreikių. Nepaisant to, tokios kelionės labai stipriai prisideda prie socialinės integracijos, asmeninio augimo, visuomenės švietimo, o mūsų atveju ir tarptautinės bendruomenės kūrimo.

Vienas svarbiausių kelionės tikslų buvo socialinės integracijos skatinimas.

Pirmiausiai, lankydamiesi pas mūsų partnerius Lenkijoje, turėjome galimybę susipažinti su šalies istorija, kultūra, tradicijomis ir gyvenimo būdu. Švietimo ir mokymo centro paruošta kultūrinė programa kiekvieną dieną stebino tiek vaikus, tiek lydinčiuosius. Mūsų mokyklos mokiniai Lenkijos vietos bendruomenei padovanojo pasirodymą su lietuviškomis sutartinėmis, žaidimais ir šokiais, Lenkijoje aplankėme senamiesčius, aikštes, pilis, bažnyčias, kalnų viršūnes ir miestų požemius, valgėme tradicinius patiekalus ir desertus.

Antras aspektas – geroji patirtis. Bendravimas su čia gyvenančia bendruomene, specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiais jaunuoliais, jų šeimomis ir su jais dirbančiais specialistais padeda suprasti, kad negalią turinčių žmonių problemos yra panašios visame pasaulyje, o dalindamiesi patirtimi visi gauname vertingų patarimų ir randame naujų sprendimų bendroms ir individualioms problemoms spręsti.

Turbūt natūraliai kyla klausimas, tai kur gi tos problemos, su kuriomis susiduriama, jeigu visoje kelionėje matomi vieni pliusai? Ir čia mes susiduriame su tikslu, kurio rezultatas sunkiausiai pamatuojamas, tačiau aiškiausiai matomas. Tai asmens fizinis ir psichologinis augimas, savarankiškumo ugdymas. Anksti keltis, pačiam savimi pasirūpinti, išsirinkti drabužius šiandienai. Mums tai yra savaime suprantama, tačiau vaikui su specialiaisiais ugdymo(si) poreikiais tokie dalykai kartais gali tapti tikru iššūkiu, ypač jei šalia nėra mamos, tėčio ar kito globėjo.

Apie fizinius iššūkius galima būtų parašyti atskirą knygą, tačiau viskas bus daug suprantamiau padarius mažą eksperimentą. Pabandykite užlipti ir nusileisti laiptais į trečią aukštą, nesulenkdami vienos kojos, o turėklą liesdami tik dviem dešinės rankos pirštais. Jūs iš karto suprasite apie ką kalba. Jau grįžote? Dabar paklausite, o kodėl reikia šių išbandymų vaikams? A – jie puikiai tai gali, tik kartais dėl per didelės tėvų ar globėjų meilės patys to nežino, B – jeigu pasiūlysite nelipti arba naudotis liftu, daugelis atsakys mano girdėtos giesmės žodžiais „Aš noriu būt toks kaip Tu“.

Išvados

Kelionės negalią turintiems žmonėms, nesvarbu ar vietoje, ar kaip mūsų atveju lankantis pas partnerius Lenkijoje ar bet kur kitur pasaulyje, turi daugybę privalumų. Jos skatina socialinę integraciją, asmeninį augimą, fizinę ir emocinę gerovę, tarptautinį bendradarbiavimą. Tokios kelionės ne tik praturtina negalią turinčių žmonių gyvenimą, bet ir padeda kurti atviresnę, draugiškesnę ir labiau įtraukią visuomenę. Todėl svarbu skatinti ir palaikyti pačias įvairiausias negalią turinčių  žmonių veiklas, užtikrinant, kad jie turėtų galimybę pilnavertiškai mėgautis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Juk „Aš noriu būt toks kaip Tu“. Ir galiu.

Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro mokytojas Andrius Nakraševičius